Kokios mintys kyla mąstant apie šviesą? Ryškumas? Atradimai? Žinios? Viltis? Džiaugsmas? Šviesa turi daug reikšmių. Man, kaip ketvirtos kartos fotografui, šviesa yra viskas. Be šviesos nėra nuotraukos. Be šviesos nėra prasmės.
Gyvenimą matau tarsi per plačiakampį objektyvą su šone įmontuota blykste. Kadangi didžiąją gyvenimo dalį praleidau galvodamas apie šviesą ir savo objektyvu bandydamas užfiksuoti reikiamą jos kiekį, sužinojau keletą fotografijos principų, kurie gali būti naudingi tiems iš mūsų, kurie kartais jaučiasi pasimetę, ieškodami šviesos, turinčios mus vesti atgal.
Blykstės šviesa ir natūralus apšvietimas
Vienas iš būdų įvertinti, kaip šviesa veikia mūsų gyvenimą, yra palyginti dvi įprastas šviesos formas – blykstės apšvietimą ir natūralų. Vienas trunka trumpai ir yra stiprus. Kitas yra pastovus ir mažiau stiprus.
Prieš porą metų mano gyvenime buvo „blykstelėjimas“. Buvo praėjusi savaitė po to, kai numyniau 160 kilometrų ruošdamasis „Iron Man“ varžyboms. Jaučiausi esąs pasaulio viršūnėje. Tačiau per įprastą vizitą pas gydytoją man buvo nustatytas širdies ūžesys. Po kelių dienų ligoninės lova buvau vežamas atviros širdies operacijai. Staiga buvau 35-metis trijų vaikų tėvas, turintis tik penkiasdešimties procentų tikimybę išgyventi. Tai buvo manasis blykstelėjimas. Norėjau tik apkabinti ir mylėti savo žmoną ir vaikus. Norėjau būti geresnis vyras ir tėvas. Visi kiti dalykai gyvenime nebebuvo svarbūs. Tas blykstelėjimas mane pakeitė.
Tačiau laikui bėgant gyvenimas grįžo į įprastas vėžes. Susifokusuoti darėsi vis sunkiau. Prioritetai pasikeitė. Nors tas vienas blykstelėjimas buvo galingas, jis nebuvo toks pat ilgalaikis ar naudingas, kad padėtų matyti viską taip aiškiai, kaip esant nuolatiniam šviesos srautui.
Raštai liudija, kad „[Jėzus Kristus] yra pasaulio šviesa ir gyvybė“ (Mozijo 16:9). Mums Jis yra nuolatinio šviesos srauto šaltinis. Per Jį Dievo meilė ir šviesa gali mus užpildyti ir padėti mums augti.
Atstumas yra svarbus
Šviesą galime pamatyti iš labai toli, bet ji mūsų neapšvies, kol nebūsime šalia. Ir fotografijoje ir gyvenime atstumas yra svarbus. Kuo arčiau būsime prie šviesos šaltinio, tuo ryškesni tapsime.
„Tai, kas iš Dievo, yra šviesa; ir tas, kuris gauna šviesą ir pasilieka Dieve, gauna daugiau šviesos; ir ta šviesa švinta vis šviesyn ir šviesyn iki tobulos dienos“ (Doktrinos ir Sandorų 50:24).
Kartais suprantame, kad Dievas myli savo vaikus, bet sunkai sekasi jausti Jo meilę mums asmeniškai. Arba žinome, kad Dievas atsako į maldas, tačiau abejojame, ar Jis girdi mus. Ir tik kai „ateiname pas Jį“ melsdamiesi, studijuodami Raštus ir sudarydami šventas sandoras bei jų laikydamiesi, tampame apšviesti Jo šviesos.
Sužinojau, kad nuosekliai sudarydami sandoras ir intensyviai bei nuosekliai jų laikydamiesi galime nuolat jausti Dievo šviesą ir meilę. Karalius Benjaminas tai apibūdino kaip buvimą „tvirt[ais] ir nepajudinam[ais], visuomet dosn[iais] gerų darbų“ (Mozijo 5:15). Kai seku įkvėpimu daryti gera, melstis, studijuoti Raštus ir kiekvieną dieną vis labiau stengtis būti panašesnis į Jėzų Kristų, mano fokusavimosi kryptis kinta. Mano veiksmų nuoseklumas padeda „išlaikyti įjungtą šviesą“ bandant būti geresniu Jėzaus Kristaus pasekėju.
Galime būti šviesa kitiems
Fotografijoje greitai sužinome, kad šviesūs paviršiai atspindi šviesą, o tamsūs paviršiai ją sugeria. Žmonės yra panašūs. Turintieji daugiau dvasinės šviesos, tą šviesą spinduliuoja kitiems. Tie, kurie tik sugeria, atspindi mažai.
Mano gyvenime buvo laikotarpis, kai jaučiausi užstrigęs. Nemačiau kelio į priekį. Buvau susifokusavęs į savo savanaudiškus poreikius. Bet tai, ko nori Kristus, kad mes darytume tokiose situacijose, yra susifokusavimas į išorę, kitų matymas taip, kaip Jis juos mato, ir pagalba jiems kelionėje – tai reiškia skleisti šviesą, o ne sugerti viską patiems. Nors mano istorija netobula, žinau, kad man viskas bus gerai, nes Kristus nušviečia kelią į priekį, net jei tam reikia žengti keletą žingsnių į tamsą.
Gelbėtojas moko: „Jūs esate pasaulio šviesa“ ir Jis mums sako: „taip tešviečia ir [mūsų] šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų [mūsų] gerus darbus ir šlovintų [mūsų] Tėvą, kuris danguje“ (Mato 5:14, 16). Mes, kaip Kristaus pasekėjai, turime gauti šviesą iš dorybingų šaltinių ir spinduliuoti ją kitiems.
Tos šviesos spinduliavimas mums visiems skirtingas. Tai gali būti šypsena, malonus žodis, nuoširdus kvietimas, prasmingas verkimas su draugu ar iš pažiūros žemiškas mūsų kasdienis darbas.
Kai žmonės žiūri mano nuotraukas, jie dažnai pakomentuoja tai, kokie laimingi, tikri, natūralūs ir įkvepiantys jose užfiksuoti subjektai. Man tai yra Dievo šviesos atspindys jų gyvenime – šviesa, kuri kasdieniame žmonių gyvenime jungia dangų ir žemę. Kad pajustumėte Dievo šviesą, nereikia užimti svarbių pareigų, būti didžia asmenybe arba turėti svarbų pašaukimą. Jo šviesą visada galima rasti.
Fotografijoje šviesa yra viskas. Gyvenime „šviesa“ yra viskas. Mums tiesiog reikia žengti priekin ir priartėti prie Jo.
Erikas Adamsas yra ketvirtos kartos fotografas, gyvenantis Park Sičio mieste Jutoje. Jam patinka keliauti su žmona ir žvejoti.