Mus lydintys išbandymai

    mąstymas

    Ar kada nors kažko bijojote, bet nežinojote ko? Giliai viduje jautėte, kad kažkas baisiai negerai, bet net nenutuokėte, kas?

    Man teko. Toks jausmas mane aplanko jau senų seniausiai. Pradinėje mokykloje, kai vykdavo suplanuotos pratybos, ką reikia daryti kilus gaisrui, mane apnikdavo baisus nerimas. Taip būdavo ne dėl garsų – to nerimo nejausdavau, kai nežinodavau, kad vyks pratybos. Nerimas kildavo, kai žinodavau, kad jos vyks. Atrodo nelabai logiška, bet žinodama tai, ką dabar žinau apie save, suvokiu, kad tebuvau pirmokėlė, turinti kojas pakertantį nerimą. Apsimesdavau, kad sergu, ir mano mamai tekdavo atvykti manęs pasiimti dar prieš pratybas. Kai mėginau jai paaiškinti, kas man neduoda ramybės žinojime, kad vyks pratybos, nesugebėjau to padaryti. Niekaip negalėdavau rasti žodžių, kurie pasakytų, ką jaučiu. Negalėjau nusakyti galvoje kylančios paralyžiuojančios panikos, kad įvyks kažkas siaubingo.

    Taip būdavo ne vien su gaisro pratybomis. Aš nerimaudavau dėl visko. Aš analizuodavau ir peranalizuodavau viską. Žmonės man sakydavo liautis nerimavus, bet negalėdavau.

    Bažnyčioje jaunimo vadovas mums sykį pasakė, kad galime kontroliuoti savo mintis. Tai jau buvau girdėjusi, bet tai buvo pirmas kartas, kai supratau, kad negaliu suvaldyti savo nerimą keliančių minčių. Jaučiausi palūžusi, gėdijausi, kad nepaisant visų mano pastangų mane įtraukdavo tas gilių ir tamsių minčių verpetas. Mane visiškai kontroliavo mano galvoje tūnantis minčių gnomas. Supratau, kad tai nenormalu, bet nežinojau, ką daryti. Dėl to nieko ir nedariau.

    Mano patirtys vidurinėje buvo susijusios su minčių apie savivertę, perfekcionizmą ir baimes pakilimais ir nuosmukiais. Niekam to nelinkėčiau. Man pasisekė, kad mane supo žmonės, tamsiausiomis akimirkomis ištraukdavę iš jų.

    Kai tarnavau misijoje, nerimas darydavo, ką sugalvojęs. Būdavo dienų, kai mane įtraukdavo į gerai pažįstamą nepasitikėjimo savimi spiralę. Dėl užimtumo misijoje buvo labai lengva ignoruoti viską, kas vyksta viduje. Tačiau, grįžus namo, užvaldė beprotystė. Maniau, kad visa tai susiję su saviverte, bet tai tebuvo pagrindinės problemos simptomas.


    Mano mėgstamiausia ... mintis yra ta, kad nerimas tai metas, kai sprendžiama, ar sprukti ar kovoti, ir tai yra svarbi mūsų dalis.


    Paskutiniais bakalauro studijų metais kilo baisiausias kada nors patirtas nerimas. Mano galvoje kilo didžiulis triukšmas. Negalėjau pabėgti nuo jo ir to diskomforto galvoje. Vieną dieną iš susirinkimų bažnyčioje turėjau anksčiau išeiti namo. Nežinojau kodėl, bet negalėjau ten pasilikti. Turėjau ištrūkti. Jaučiau, kad negaliu išjungti savo smegenų, kad ir ką bedaryčiau. Ėmiausi to, kas man tapo pražūtinga. Tai buvo mažmožiai, tačiau man nepatiko, kur tie įpročiai mane veda. Pasikalbėjau su vyskupu ir jis pasiūlė pasikalbėti su psichologu, nes matė, ko pati neįžvelgiau: Aš ieškojau kontrolės neteisingose vietose.

    Pradėjau lankyti psichologo konsultacijas ir jis padėjo man stoti akistaton su nerimu. Mano mėgstamiausia jo išsakyta mintis yra ta, kad nerimas tai metas, kai sprendžiama, ar sprukti ar kovoti, ir tai yra svarbi mūsų dalis. Mano smegenys, deja, negali atskirti egzamino mokykloje nuo lokio. Man labai padėdavo tai, kad žmogui, kuriuo pasitikiu galėdavau pasakyti: „Jaučiu nerimą, nes …“ Dažniausiai tas žmogus būdavo mama. Pradžioje būdavo sunku jai pasakoti apie man kilusį nerimą, nes vaikystėje, kai apie jį pasakodavau žmonėms, jie man sakydavo mažiau nerimauti. Bet mano protas nesugebėdavo to nerimo paleisti ir dėl to tie žmonės paprastai susierzindavo. Manydavau: „Nesistengiu nieko apsunkinti. Taip pat nenoriu tęsti, ką dariusi!“ Laimei mano mama niekada nemenkindavo mano jausmų. Ji buvo labai empatiška ir dalijosi savo patirtimi, susijusia su pogimdymine depresija. Tai padėjo man pasijusti ne tokia sugadinta ir vieniša.

    Mano nerimaujantis protas yra dalis manęs. Padariau didelę pažangą, bet vis dar būna dienų, kai negaliu kvėpuoti ir mano mintys nenurimsta. Prieš keletą savaičių buvau parduotuvėje ir pajaučiau, kad turiu arba atsisėsti ant grindų ir išsiverkti, arba bemat sprukti lauk. Tikriausiai panikos priepuoliai kils ir ateityje. Misijoje vienoje kalboje girdėjau tokią, man patikusią mintį: „Broliai ir seserys, […] pripažinkite ir stokite į akistatą su savo silpnybėmis, bet nepasiduokite jų užvaldomi, nes kai kurios jų bus mūsų bendražygės iki šio žemiško gyvenimo pabaigos.“ Tą akimirką supratau, kad didžiausi mano sunkumai – nerimas, perfekcionizmas, nepasitikėjimas savimi – bus mano dalimi visą likusį gyvenimą. Negaliu nuo jų pabėgti arba jų užgožti viduje. Turiu stoti į akistatą su jais, kitaip jie praris mane gyvą.


    Pasirinkau gyventi netobulame pasaulyje kaip netobulas žmogus. Prieš ateidama į žemę pasirinkau būti išmėginta.


    Pernelyg dažnai susitelkiame į tai, kaip įveikti išbandymus, o ne į tai, kad galbūt jie lydės mus iki grabo lentos. Gyvenime bus įvairių etapų ir su jais susijusių išbandymų, bet didžiausi mūsų gyvenimo sunkumai tikriausiai mus lydės iki galo. Turime išmokti nešti tas naštas ir su jomis gyventi, o ne tiesiog viltis, kad vieną dieną jos dings.

    Vienu iš man sunkiausių laikmečiu perskaičiau vyresniojo Džefrio R. Holando kalbą „Lyg sudaužytas indas“. Jaučiausi tokia palūžusi, bet ją perskaičiusi pajutau nepaprastą paguodą:

    „Kad šiuos sunkius klausimus galėtume aptarti ramiau ir suprantamiau, svarbu atminti, kad gyvename – pasirinkome gyventi – puolusiame pasaulyje. Čia dieviškiems tikslams mūsų dieviškumo siekis bus tikrinamas ir bandomas vėl ir vėl“ (kursyvas pridėtas).

    Tai man priminė, kad pasirinkau gyventi netobulame pasaulyje kaip netobulas žmogus. Prieš ateidama į žemę pasirinkau būti išmėginta. Šiame žinojime, kad šis man nepažįstamas, netobulas gyvenimas buvo mano pasirinkimas, glūdi galia. Vyresnysis Holandas tęsia:

    „Dievo plane tikrai yra žadėtasis Gelbėtojas, Išpirkėjas, kuris per mūsų tikėjimą Juo pergalingai iškels mus virš tų išbandymų ir sunkumų, nors už tai turės labai brangiai sumokėti tiek Tėvas, siuntęs Sūnų, tiek Sūnus, kuris atėjo. Dėkingumas už šią dievišką meilę padarys mūsų kentėjimus, pirmiausia, panešamus, tada suvokiamus ir, galiausiai, išgelbstinčius.“

    Šioje žemėje esame tam, kad suprastume, kaip mums reikia Jėzaus Apmokėjimo visuose mus gniuždančiuose dalykuose.

    Nors nežinome, koks buvo apaštalo Pauliaus išbandymas, žinome, kad jis nebuvo laikinas. Paulius, kaip ir aš, meldė Viešpaties pašalinti problemą, bet, kai Jis to nepadarė, Paulius turėjo išmokti, kaip su ja tvarkytis. Jis rašo:

    „Man duotas dyglys kūne […]. Dėl to tris kartus meldžiau Viešpatį, kad tai nuo manęs atitrauktų. Bet Viešpats man pasakė: „Pakanka tau mano malonės, nes mano stiprybė tampa tobula silpnume“. Todėl mieliausiai girsiuosi savo silpnumais, kad Kristaus jėga ilsėtųsi ant manęs. Patenkintas tad silpnumu, paniekinimais, sunkumais, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas.“ (2 Korintiečiams 12:7–10.)

    Kai kurie mūsų išbandymai niekada nedings šiame gyvenime, ir nieko tokio, nes jie gali padėti mums tapti panašesniems į mūsų Gelbėtoją. Mokydamiesi kantriai su jais gyventi ir rodyti atjautą sau ir kitiems, galime tapti geriausia savo versija.

    Kai mane apninka sunkios akimirkos, akimirkos, kai prarandu kantrybę ar atjautą sau, iš visų jėgų stengiuosi pasikliauti Dangiškuoju Tėvu. Dažnai bandau suprasti ir pateisinti savo jausmus. Ne kartą mąsčiau apie šiuos Izaijo žodžius: „Tavo sienos visada yra mano akyse“ (Izaijo 49:16).

    Dangiškasis Tėvas žino apie mano sunkumus. Jis mato, kaip sunku man pajausti, kad mano mintys išties nėra mano. Žinau, kad Jis verkė drauge su manimi, žinau, kad Jis buvo su manimi tomis akimirkomis, kai negalėjau kvėpuoti ir buvau labai išsigandusi, pati nesuprasdama tos baimės priežasties. Visuomet vyliausi, kad įveiksiu savo nerimą, taip neįvyko, bet Dangiškasis Tėvas man suteikia ramybės didelio streso akimirkomis.


    Eliša Ransom

    Autorė gyvena Portlande, Oregono valst., ir studijuoja miestų planavimo magistro studijose. Ji tarnavo Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios Piura, Peru misijoje. Laisvalaikiu Elišai patinka žiūrėti televizijos laidą „Great British Bake Off“, valgyti meksikietišką maistą ir spręsti laikraščio New York Times kryžiažodžius – ji visa tai gali daryti pavieniui arba kartu.