Jei labiau ir geriau susitelksime į mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, mūsų gyvenimas bus kupinas Šventosios Dvasios įtakos. Tai nutiks, kai rasime laiko studijuoti Jo gyvenimą, susipažinsime su Jo doktrina ir nuoširdžiai darysime tai, ką darė Jis, norėdami išsiugdyti Kristaus savybes.
Yra keli pasakojimai ir skirtingi aprašymai, kaip miniai buvo duota žuvies ir duonos, kad būtų pamaitinti žmonės. Man ypač patinka, kaip ši istorija aprašyta Jono 6:5–14. Ten buvo daugiau nei 5000 žmonių. Gelbėtojui buvo paduoti 5 kepalėliai miežinės duonos ir dvi žuvys. Jis padėkojo už tai, ką jie turėjo, palaimino maistą, o Jo mokiniai išdalijo jį visiems – ir visi „pasisotino“(1). Šį įvykį aprašė keturi skirtingi autoriai, bet tik iš Jono sužinome, kad Gelbėtojas padėkojo (2) už tai, ką jie turėjo, nors tokiai miniai jie turėjo nedaug. Jis turėjo tik 5 kepalėlius miežinės duonos ir dvi žuvis, tačiau buvo padaryta taip, kad pakaktų jiems visiems pasisotinti. Man tai geras pavyzdys to, kas gali nutikti mūsų gyvenime, kai esame dėkingi, kai reiškiame padėkas už tai, ką turime. Galbūt turime nedaug, bet kai esame dėkingi už tai, ką turime, to pakaks mūsų poreikiams patenkinti. Dėkingumas yra kilni ir fundamentali Kristaus savybė, kurią turime ugdyti, kad patirtume daugiau džiaugsmo ir galėtume dažniau matyti Viešpaties ranką savo gyvenime.
Štai ko mokė prezidentas Nelsonas kalbėdamas apie gydančią dėkingumo galią:
„Visi galime dėkoti už žemės grožybę ir dangaus didybę, suteikiančias mums nuovoką apie amžinybės platybes. Galime dėkoti už gyvenimo dovaną, už savo nuostabų kūną ir protą, kurie sudaro sąlygas mums augti ir mokytis.
Galime dėkoti už mūsų sielą puoselėjantį meną, literatūrą ir muziką.
Galime dėkoti už galimybę atgailauti, pradėti iš naujo, pasitaisyti ir ugdyti charakterį.
Galime dėkoti už savo šeimą, draugus ir mylimuosius.
Galime dėkoti už galimybes padėti, branginti ir tarnauti vienas kitam, dėl kurių gyvenimas tampa daug prasmingesnis.
Net galime dėkoti už vargus, per kuriuos išmokstame to, ko kitaip neišmoktume.
Labiausiai galime dėkoti Dievui, mūsų dvasių Tėvui, dėl kurio esame broliai ir seserys – viena didelė pasaulinė šeima“(3).
Tikrai tikiu, kad Viešpats myli dėkingus žmones ir kad būsime dar labiau palaiminti tuo, ko mums reikia, nes esame dėkingi, nes žinome ir atpažįstame visų mūsų turimų palaiminimų šaltinį.
Norėčiau baigti Almos žodžiais, pasakytais, kai jis mokė savo žmones: „Ir jis įsakė jiems, kad laikytųsi šabo dienos ir švęstų ją, ir taip pat kasdien reikštų padėkas Viešpačiui, savo Dievui.“(4) Esame kviečiami asmeniškai ir šeimomis reikšti padėkas Viešpačiui. Mūsų gyvenimas pasikeis, kai kasdien sutelksime dėmesį į palaiminimus, kuriuos gauname iš Viešpaties, kai matysime Jo ranką savo gyvenime ir kiekvienos dienos pabaigoje reikšime dėkingumą už juos maldose. Mormono Knygoje gausu liudijimų, kad dėkingi žmonės yra laimingi.
Esu dėkingas už mūsų Dangiškąjį Tėvą ir Jo Sūnų, mūsų Gelbėtoją ir Išpirkėją Jėzų Kristų, bei Šventosios Dvasios vedimą. Liudiju, kad Jie yra realūs.
