Prieš tai, kai buvau pašauktas septyniasdešimties nariu krašte, susidūriau su vienu sudėtingiausiu savo tikėjimo kelionės etapu. Dėl finansinių sunkumų negalėjome nusipirkti maisto ir tai privertė mus išparduoti visą savo turtą. Ypatingai skausminga buvo matyti, kaip mano žmona turėjo atsisakyti mylimų močiutę ir mamą primenančių daiktų. Kadangi mūsų automobilyje nebuvo degalų, vaikštinėjau po miestą ieškodamas lombardo.
Vaikščiodamas prisiminiau pokalbį su labai geru draugu, tuomet patiriančiu didelių sunkumų. Norėdamas padėti patariau jam puoselėti dėkingumo jausmą. Jo atsakymas privertė susimąstyti: „Tam, kad būčiau dėkingas, turiu galvoti apie kažką, kas patiria didesnių sunkumų, nei aš! Labai sunku rasti tokį žmogų.“ Labai gerai supratau jo požiūrį kai jaučiausi patekęs į emocinius spąstus matydamas žmonos kančias ir vaikų liūdesį. O turėjau pasitikėti Gelbėtoju. Jis man sakė: „Tu esi mano“ (1). Jis išsirinko mane pažadėdamas padaryti mane „Jam ypatinga tauta“ (2) ir „išaukštint[i] [mane] virš visų tautų, kurias sutvėrė“ (3). Nors ištikimai laikiausi dešimtinės, pasninko, maldos ir garbinimo šventykloje, pažadėti „dangaus langai“ (4) liko užverti ir aš jaučiausi apleistas.
Sustiprėjus suspaudimams išsiugdžiau įprotį Dievui užduoti du esminius klausimus: „O Viešpatie, ką nori, kad padaryčiau? Ko nori, kad pasimokyčiau?“ Vos ne tą pačią akimirką kilo mintis: „Ir buvo taip, kad jis pastatė aukurą iš akmenų ir atnašavo Viešpačiui, ir reiškė dėkingumą Viešpačiui, mūsų Dievui.“ (5) Tai paskatino apmąstyti padėtį Lehio, kuris ne dėl savo kaltės buvo priverstas palikti namus, visus savo turtus, įskaitant „savo namus ir savo paveldo žemę, ir savo auksą, ir savo sidabrą, ir savo vertingus daiktus; ir nepasiėmė su savimi nieko“ (6). Visą gyvenimą praleidęs Jeruzalėje, palikęs viso gyvenimo svajones ir savo darbo vaisius, Lehis patyrė beveik nesuvokiamą iššūkį. Ir visgi jis gyveno ir išgelbėjimo siekė laikydamasis dėkingumo principo. „Didingi ir nuostabūs tavo darbai, o Viešpatie, visagali Dieve!“ (7)
Lehiui dėkingumas nepriklausė nuo aplinkybių; tai buvo sprendimas susijęs su ypatinga priežastimi – Jėzumi Kristumi. Ir štai ką aš su dėkingumu atradau: „Jei užkopčiau į dangų, Tu ten. Jei nusileisčiau į pragarą, Tu ten.“ (8) Savo sunkumų apsupty išsiugdžiau įprotį kasdien statyti dėkingumo altorius per maldą. Mano tikslas buvo būti dėkingam be lyginimo, lūkesčių ar priklausymo nuo išorinių aplinkybių – visiškai kitoks požiūris.
Kiekvienos maldos pradžioje specialiai kreipiu savo mintis į Gelbėtojo gyvenimą ir misiją. Tas procesas sąlygojo transformaciją. Kuo nuoširdžiau reiškiau dėkingumą, tuo stipriau Dvasia liudijo apie gailestingumo ir malonės tiesas. Taip darydamas įgijau liudijimą apie mano Gelbėtojo „paskutinės aukos tikslą“ (9) ir, kad Jo „vidus pilnas užuojautos [mums]“ (10).
Jis savo gailestingumo vidumi tobulai pažįsta mane. Kai išmokau reikšti savo dėkingumą, mano tikėjimas sustiprėjo ir mano siela nudžiugo. Pradėjau suprasti, kad tie kasdieniai dėkingumo altoriai klojo kelią link „malonės sosto“ (11). Vėliau buvome laiminami tiek materialiai, tiek dvasiškai. Nors ir patyriau visa tai, nenorėčiau keistis vietomis su jokiu karaliumi. Mano išbandymai priartino mane prie mano Gelbėtojo Jėzaus Kristaus ir padėjo man Jį pažinti. Jis gyvas!
-
Izaijo 43:1
-
Pakartoto įstatymo 7:6
-
Pakartoto įstatymo 26:19
-
Malachijo 3:10
-
1 Nefio 2:7
-
1 Nefio 2:4
-
1 Nefio 1:14
-
Psalmių 139:8
-
Almos 34:15
-
3 Nefio 17:6,7
-
Hebrajams 4:16